Variklis
Variklis – tai lėktuvo varomoji jėga. Variklis suka propelerį, o šis stumia orą ir lėktuvas juda į priekį. Senesniais laikais radijo bangomis valdomuose lėktuvuose dažniausiai buvo naudojami vidaus degimo varikliai, nes akumuliatoriai buvo sunkūs ir ne itin talpūs, o paprasti šepetėliniai elektriniai varikliai neturėjo pakankamai daug galios. Šiais laikais situacija pasikeitė iš principo: vis daugiau lėktuvų yra varomi elektros (nebe vidaus degimo) varikliais. Pagrindinės priežastys tokiam lūžiui buvo dvi:
paprastiems vartotojams atsirado galimybė naudoti naujos kartos bešepetėlinius variklius. Šie varikliai yra daug efektyvesni už senuosius šepetėlinius, be to praktiškai niekada nesusidėvi. Tuo tarpu šepetėliuose varikliuose periodiškai reikėdavo pakeisti anglinius kontaktus, kurie gan dažnai susidėvėdavo.
Buvo išrasti ličio polimerų akumuliatoriai. Jie idealiai tinka aviamodeliavimui, nes yra lengvi, talpūs, galingi (gali išsikrauti iki 100 amperų ir dar didesnėmis srovėmis) ir už prieinamą kainą. Be to, šio tipo akumuliatoriai gan greitai pasikrauna ir neturi atminties efekto. Bet apie akumuliatorius – vėliau.
O dabar atgal prie variklių 🙂 Taigi, dabar aviamodeliavime naudojami bešepetėliniai varikliai su itin stipriais neodimio magnetais suteikia lėktuvo modeliams pakankamai galios, kad atlikti visus įmanomus pilotažo manevrus. Be to, šie varikliai būna dviejų tipų: su besisukančiu korpusu arba vidumi. T.y. pirmu atveju kartu su ašele sukasi išorinė korpuso dalis, o antru atveju visas korpusas stovi vietoje o sukasi tik ašelė. Lėktuvų modeliuose dažniausiai naudojami pirmo tipo varikliai su besisukančia išore.
Kitaip nei dviejų kontaktų šepetėliniai varikliai, naujieji bešepetėliniai turi 3 laidus, ir jų negalima prijungti tiesiogiai prie maitinimo šaltinio. Tam yra naudojamas greičio reguliatorius.
Greičio reguliatorius
Variklio greičio reguliatorius – tai įrenginys, kuris pagal radijo imtuvo siunčiamą signalą nustato norimą variklio sukimosi greitį. Kitaip tariant, reguliatorius „išverčia” standartinį siųstuvo valdymo signalą į varikliui suprantamą, bei suteikia iš akumuliatoriaus pakankamą elektros srovę ir įtampą, reikalingą varikliui suktis užduotu greičiu. Tiesiogiai variklio nei prie imtuvo, nei prie akumuliatoriaus neprijungsi. Taip pat, dauguma variklio reguliatorių turi papildomą maitinimo funkciją imtuvui. T.y. prijungus reguliatorių prie imtuvo, šis gauna reikiamą elektros energiją veikimui ir kitų, prie jo (imtuvo) prijungtų įrenginių maitinimui. Tik reikia būti atsargiam, kad prie imtuvo neprijungti per daug įrenginių. Ant reguliatoriaus dažniausiai būna parašoma kokią maksimalią srovę reguliatorius gali atiduoti papildomiems įrenginiams.
Greičio reguliavimo principas
Bešepetėlinio variklio greičio reguliavimas yra gan sudėtingas elektronikos procesas, tačiau itin smalsiems paaiškinsime tai supaprastintai 🙂 Paprastas šeptėlinis variklis turi 2 laidus, prie kurių prijungus elektros matinimą („+” ir „-” ), variklis pradeda suktis. Jei įtampą padidini – jis sukasi greičiau. Jei sumažini – lėčiau. Jei sukeiti laidus vietomis – sukasi atgal. Čia viskas paprasta. Su bešepetėliniu varikliu viskas yra daug sudėtingiau. Jis turi tris laidus, o akumuliatorius ) tik du. Tam kad bešepetėlinis variklis suktųsi, reikia nuolatos tam tikru eiliškumu į tam tikrą jo laidų porą paduoti akumuliatoriaus „+” ir „-„. Pavyzdžiui, kad būtų aiškiau (variklio laidai bus A, B ir C):
1 žingsnis: prie variklio laido A prijungiam akumuliatoriaus „+”, prie B – akumuliatoriaus „-„;
2 žingsnis: prie variklio laido B prijungiam akumuliatoriaus „+”, prie C – akumuliatoriaus „-„;
3 žingsnis: prie variklio laido A prijungiam akumuliatoriaus „+”, prie C – akumuliatoriaus „-„;
4 žingsnis: prie variklio laido A prijungiam akumuliatoriaus „-„, prie B – akumuliatoriaus „+”;
5 žingsnis: prie variklio laido B prijungiam akumuliatoriaus „-„, prie C – akumuliatoriaus „+”;
6 žingsnis: prie variklio laido A prijungiam akumuliatoriaus „-„, prie C – akumuliatoriaus „+”…
…ir kartojam iš naujo. Jei tai atliksime LABAI GREITAI (tūkstančius kartų per minutę), tai variklis suksis nesustodamas. Būtent tai ir atlieka greičio reguliatorius, tik ne mechaniškai, o elektroniškai. Nuo to, kaip greitai jis vykdo tuos žingsnius ir kokios trukmės yra kiekvienas žingsnis, priklauso kokiu greičiu suksis variklis. Tokį (norimo sukimosi greičio) nurodymą reguliatorius gauna iš valdymo imtuvo.
Sujungimo schema
Variklio greičio reguliatorius turi tris „komplektus” laidų, prie kurių jungiasi:
Variklis – trimis laidais. Laidai gali būti sulituoti, arba sujunti specialiomis (rekomenduojama paauksuotomis) jungtimis.Tai tie patys trys laidai, apie kuriuos minėjome aukščiau.
Akumuliatorius – dviem laidais: „+” ir „-„. Jungiama specialia jungtimi.
Imtuvas – trimis laidais specialia jungtimi. Iš imtuvo ateina greičio valdymo signalas reguliatoriui. Taip pat greičio reguliatorius „užmaitina” imtuvą nuo akumuliatoriaus, sumažindamas įtampą iki imtuvui leistinos ribos. Imtuvas atitinkamai – kitą prie jo prijungtą įrangą (pvz. servo mechanizmus). Tokiu būdu nereikia papildomo akumuliatoriaus ar maitinimo jungčių.
Propeleris
Mokslininkas pasakytų, jog propeleris – tai toks įrenginys, kuris sukamąjį judėjimą paverčia tiesiaeigiu. Bet Tu turbūt ir taip žinai, kad propeleris – tai tiesiog toks daiktas, kuris stumia (pučia atgal) orą ir taip traukia lėktuvą. Propeleriai turi nuo dviejų iki 4 ir dar daugiau menčių. Propeleriai žymimi dviem skaičiais, kurie nusako pagrindines jo charakteristikas.
Žymėjimas atrodo taip:
AxB
kur A – atstumas nuo vieno propelerio gali iki kito (vadinamas propelerio skersmeniu), B – atstumas (vadinamas žingsniu), kurį pajuda propeleris vieno pilno apsisukimo metu.
Dažniausiai šie parametrai žymimi coliais. Tokiu atveju žymėjimas 7×6 reikštų, kad tai yra 7 colių (17,8 cm) ilgio propeleris ir vienu apsisukimu įveikia 6 colius (15,2 cm).
Propelerio apsauga
Kai lėktuvo modelis leidžiasi ant žolės, propeleris gali užkliūti už žemės ir nulūžti. Kad to išvengti yra naudojama speciali propelerio apsauga, liaudiškai vadinama „propseiveriu”.
Veikimo principas labai paprastas:
- Apsauga uždedama ant variklio ašelės ir STIPRIAI prisukama varžteliais. SVARBU, kad ašelės skersmuo lygiai sutaptų su apsaugos kiaurymės skersmeniu. Variklio ašelė neturi išlįsti iš apsaugos, nes kitaip ji gali nesuveikti.
- Ant apsaugos uždedamas propeleris. Apsauga iš abiejų pusių kartais būna skirtingo diametro, dėl to kuria puse dėti reikia parinkti taip, kad uždėtas propeleris būtų kuo stabilesnis ir neklibėtų. Kartais prie apsaugos būna pridedamas papildomas praplatinimas-žiedelis.
- Propeleris ant apsaugos pritvirtinamas specialiu guminiu žiedeliu. Dabar propeleris suksis kartu su varikliu, tačiau jis galės gan laisvai lankstytis statmenai variklio ašelei.
Jei propelerį užmautumėme ir pritvirtintumėme tiesiai ant variklio ašelės, jis negalėtu lankstytis ir, bandant jį lenkti, greičiausiai nulūžtų. Tačiau nevalia pamiršti – ši apsauga padeda tik lenkimo atveju. Jei lėktuvėlis trenksis propeleriu į žemę – apsauga jau niekuo negalės padėti…